Per sprandą nubėga baltas arklys,
Jo nugaroj įsmeigtas dalgis.
Ant ašmenų užrašyta – „Kas pasivys...
Mirtį per ugnį ir smalkes suvalgys.“
Įsižiebia akys, nukrenta oda,
Užsidega karčiai; uodega ūkanota,
Smilksta balto marmuro kaulai,
Po kanopomis byra artimųjų pasauliai.
Vejuosi tikėdamas - niekada nepavysiu,
Pro svylančių kapinių rūką jis nepralys,
Ir tada aš sustosiu, ir tada nepagaus,
Už grandininių vadžių pakinkytas vėžys.
Bet pelenais pasipuošęs ristūnas sustos,
Raudonasis kinkytojas manęs nebevengia,
Kiek dar liko gyvent – žnyplės šviesą užstos,
O arklys tiktai žvengia, tik žvengia, tik žvengia.