Po banguojančiu veidrodžio šydu
Vaikšto
žmogus, be sielos ir kūno
Po
antkapiu jo, per amžius sulyto
Tik
mirtis, tik mirtis, tik mirtis ir tetūno.
Sidabriniai
vyzdžiai kviečia panerti
Šamai
šnabžda pasakas žemės vaikams
Skenduoliai
svajojantys sausumoj pasikarti
Šypsos
žmogus, nepaklusęs dievams.
Šnypščia
kraujuotas, purvinas smėlis
Susimaišęs
su sniegu, cukrum, sapnais
Pakrantėj
po vandeniu slenka karietos,
Mintančios
įsimylėjusių porų pažadais.
Randuotą
jo būti dengia vienatvė
Amžinybės
samanom kaulai nusėti
Po
vidurnakčio jūrą vingiuojanti gatvė
Siūlo
senam ir jaunam pasėdėti.
Beprotystė,
sąmyšis, ne skausmas – tik baimė,
Begrimztant
į pražūti mintyse pradės veistis.
Vardan
to jog įrodyt, kas seniau buvo laimė,
Dabar
liko kasdieninis maistas.
Po
banguojančiu veidrodžio šydu,
Vaikšto
žmogus, be sielos ir kūno,
Sėjantis
užmarštį, nemigą iki pat ryto.
Vaikšto
- ir smėlis po kojomis pūva.