Miesto vaikas,
Nežinantis ką reiškia saikas,
Žavioji ilgakasė veidrožio dukra.
Iškraipytas atspindys spalvotų akinių.
Neglosto jos švelni realiybės patikra.
Žengia it gražiausia šmėkla tarp gyvų žmonių,
Nuo tironiškos kasdieninės rutinos prievarta atsiribojusi.
Valgo tiktai dūmus, nors didžiausią puotą gauna nesulojusi.
Sėdi ant vėjuoto, šalto, metalinio miesto kranto,
sėdi, ant dangoraižio palangės.
Stebi kaip sukaltas iš degtukų jos pasaulis krenta, žiūri kur norėtu būti,
žvilgsnis skverbias į žydras padanges.
Popierine laime apsiklojusi verkia it bedžiūstantis upelis;
ašaroms begraužiant tuščią nuotraukų albumą,
mintyse nusitiesia žaliūjų plytų kelias.
Išeitis iš kruvinos tikrovės akla euforija apjuosia silpną kūną,
Paskutiniai žmogiškumo pėdsakai,
trumpalaikio sugebėjimo išlaikyti dėmėsį vedamam pasaulį, krenta ir supūna.
Ant spindinčio sostinės šaligatvio nusileidžia modernios kultūros vaisius,
Pamestas ir nebereikalingas, abėjingos egzistavimui,
Beprasmybe besirūpinančios motinystės žaislas.
Televizoriaus ir spindinčių ekranų nudažytus mūsų veidus,
Apipila bedvasis, žmonijos geidulį skalautas kraujas,
Į reklamos rėmus įstatytai saulei nusileidus,
Išlenda laidų vedėjai, maitintis vaisiaus palaikais iš naujo.
Į eterį paleidžiama vaizdajuostė,
Procesas, tūrinys, taspats; keičiasi tik laikas,
Prie mirguliuojančios sapnų dėžūtės sėdintis apsiseilėjęs valgo,
Nežinantis ką reiškia saikas,
Miesto vaikas.