Vienintelė tikroji mano meilė - jūra,
Esmė neapčiuopiamo abejingumo,
Amžinybei gęstant į žvaigždes težiūri,
Šalčiausias įsikūnijimas tobulumo.
Aš nepasitrauksiu nuo smėlėto kranto,
Šlapios rankos nesiliaus skalauti mano pėdų,
Neužrišiu jai sidabrinio banto,
Jei prireiktu mirti, jos glėbį paskęst norėčiau.
Nekalba ir nemeluoja šaižios baltos bangos,
Beprąsmiuose jos žodžiuose tik viena tiesa,
Žiūri į akis, šoka ir dainuoja nusirengus,
Gyvena mudvieju aistra tuščia.