Per tirštą žemę brenda jis,
Ryjantis šviesą; vaikščios kol lis.
Žaibuos įsmige vaikų atspindžiai,
Iltis į odą galanda žalčiai.

Baltos rankos kvepia tyra,
Rasos nuskalautų kapų tyluma.
Plasnoja sparnai, baidosi žmones;
Bėga dievai nesulaukę malonės.

Užmiršęs kiek turėjo vardų,
Užmiršęs kiek supylę kapų.
Laikas prie jo šulinio sėdės,
Trindamas veidus iš atminties.