Gatvėm vingiuojančiais, skraidančiais kabeliais,

Bunda iš miego – pats Vilnius.

              Subyra degtukai į dėžutes,

              Troleibusas jau pilnas.

Milžino žvilgsniais, link pažadėtos aušros,

Piemenis veda pagiriotas vairuotojas.

              Dūsta arklys nuo didmiesčio slogos,

              Prasidaro langą vadeliotojas.

Guminės kanopos ardo istorija,

Kelius joms nuties pažadai, butaforija.

              Kaskart plieninei kumelei užgesus,

              Durims prasivėrus – avinai užgiedos:

              „Eisim pėsčiom! Šitiek męs drąsūs!“